Su žirgu supažindinti nereikia nei vieno - jis buvo, yra ir dar ilgai bus šalia žmonių. Tik laikui bėgant keičiasi jų funkcijos - seniau su jais jodavo į karą, dirbdavo žemę ir naudodavo maistui. Dabar gi karą pakeitė cirkas, klasikinis ir sportinis išjodinėjimas, įvairiausios rungtys. Žemę nors ir rečiau ir mažiau, tačiau vis dar dirba, tiesa ne su žirgais, o su arkliais. Maistui aišku jie tebenaudojami. Toks santykis su žirgais daugeliui atrodo normalus ir įprastas, bet pažvelgime kiek giliau. Žirgas žmogui, be abejonės, yra reikalingas ir būtinas gyvūnas, o žmogus žirgui? Kas slypi po asmeniškiausia žirgo ir žmogaus santykių skraiste - išjodinėjimu: supratimas ir pasitikėjimas ar beribis žiaurumas ir patyčios?Žmogaus santykis su žirgu Žmogus ir žirgas neatsiejamas jau daugelį tūkstantmečių. Net ir pačiuose seniausiuose išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose, praktiškai kiekvienos tautos mitologijoje ar tautosakoje sutinkamas žirgas, kuriam skiriama ypač garbinga vieta kaip žmogaus draugui ir pagalbininkui. O kur dar dainos ir poemos, apdainuojančios šauniųjų raitelių ir žirgų nuotykius. Tad apie žirgo svarbą ir reikšmę žmonijos istorijoje nė neverta daug kalbėti - tai akivaizdūs dalykai. Tačiau santykiai su žirgais nudažyti ne vien gražiomis spalvomis. Žmogus turi savybę prisiminti tik geras ir šviesias akimirkas. Todėl daugelis skaudžių, gėdingų ir liūdnų gyvenimo pamokų tiesiog pamirštama. Taip yra lengviau, tačiau tai verčia vėl ir vėl daryti tas pačias klaidas. Štai trys skirtingos senos istorijos, kuriose atsispindi pagrindiniai žmonių santykiai su žirgais. 1535 metais Prancūzijoje švento Pranciškaus dieną, vyskupų eisena, garbingųjų riterių 43 herbų ložės, su giesmėmis savo procesijoje vedė sudeginti apsėstą velniu žirgą.... Jie taip nusprendė, nes žirgas turėjo neeilinių sugebėjimų: mat tai buvo cirko artistė - kumelė Anabelė. Ji darė sudėtingus triukus, ji gerai suprato žmogų, atnešdavo daiktus, rodydavo savo mąstymo ypatumus ir tuom baugino inkvizitorius. Anabelė patyrė visus egzorcizmo siaubus, kaip degančių anglių kišimą į ausis, įvairius pasityčiojimus, net buvo norėta prapjauti pilvą, kad įsitikinti ar ten nėra velnio, bet susilaikyta dėl to, kad nuo šito ji gali nugaišti ir minia neturės malonumo pamatyti deginimo proceso. Arklys, iškankintas žmonių neišmanymo, kurio kaltė buvo tame, kad patikėjo ir pamilo žmogų, buvo prikaltas prie sienos. Minia džiūgavo. Ji norėjo pamatyti, kaip iškeps pasislėpęs kumelėje velnias. Mergaitė, kuri dresavo Anabelę norėjo peiliu perpjauti jai gerklę, kad ši nesikankintų. Tačiau budeliai ją užmušė. Ugnis buvo didžiulė. Degantis žirgas klykė taip veriančiai, kad suminkštino savo kančia kelių riterių širdis. Šie riteriai norėjo prisiartinti, kad galėtų nudurti ir išgelbėti nuo kančių Anabelę. Vyskupai tai uždraudė. Ir tada prasidėjo arši kova. Bet jų buvo mažuma ir jie visi žuvo. Anabelė klykdama sudegė gyva. Vyskupai teigė, kad tai klykė velnias joje. Tai ne vienetinis atvejas. Bet koks gyvulio sąmoningumas atvesdavo jį ant laužo. Esmė tame, kad tada, kai bažnyčia pilnai valdė Europą buvo netinkamas laikas, suvokti ir praktikuoti laisvus ir garbingus santykius su žirgais, nes tai grėsė mirtimi. Todėl žirgų valdymui buvo prigalvojami vis grubesni, sadistiškesni metodai. Bet ar šiandien yra kitaip? Rusija. 1150 metai. Žmonių kovoje, Jurijaus Dolgorukovo žirgas vardu Alij buvo mirtinai sužeistas. Šis žirgas savo drąsa, ištikimybe ir jėga buvo užsitarnavęs didžiulę kunigaikščių pagarbą. Kartą, kai grinklanešys sudavė šiam žirgui, kunigaikštis tuoj pat nukirto šio žmogaus ranką. Abipusė ištikimybė tarp žirgo ir žmogaus buvo tokia didelė, kad kunigaikštis panoro susitikti su žirgo siela ir ... po savos mirties. Kai žirgas mirė, kunigaikštis pareikalavo vienuolių atlikti jam apeigas. Vienuoliai atsisakė. Tada žirgas buvo palaidotas karininkų apeigomis. 40 karių nešė jo kūną, nors visi tos visuomenės istatymai buvo tuo sulaužyti. Kunigaikštis pasakė:" Jeigu danguje, nesutiksiu savojo žirgo, tada ten man nėra ką veikti, tada nuodėmiausiu čia su džiaugsmu." Tad ir tais laikais buvo garbingų žmonių... Kinija. Šansi provincija. 1135 metai. Džondženi gentys užpuolė taikius gyventojus plėšė ir naikino juos. Tam laike gyveno Dao atsiskyrėlis, kurio vienuolynas taip pat buvo išniekintas. Atsiskyrėliui ir senam jo žirgui dėl pramogos plėšikai išdūrė akis ir paleido juos abu klaidžioti po apylinkes. Jie juokėsi, kad Dao vienuoliui nereikia akių kad eitų dvasiniu keliu. Atsiskyrėlis niekada nejodinėdavo, todėl ir dabar jis ėjo šalia savo žirgo. Ilgai taip klaidžiodamas, po sniegynus, siaučiant pūgoms, vienuolis suvokė žirgo sielą, jo neviltį, ir pamilo šį žirgą. 15-tą klaidžiojimo dieną jis sutiko dievybę Guan-in. Ji turėjo dievų duotas jai akis, kurias reikėjo perduoti vienuoliui. Bet Guan-in norėjo pajuokauti. Ji pasakė, kad akys tik vienos, kažin kuriam duoti: vienuoliui ar žirgui. Vienuolis pasakė: "Pasaulį turi matyti tas, kas suvokia ji teisingai. Atiduok akis žirgui." Guan-in nepaklausė dievų, o pakluso vienuoliui ir atidavė vienuolio akis, pilnas išminties ir meilės, žirgui. Tai buvo meilė